1941m. sukilimo organizatoriai
|
Bolševikų okupuotoje Lietuvoje nuo pat okupacijos pradžios stichiškai ir masiškai kūrėsi pogrindinės organizacijos kovai su okupantais, o išeivijoje – įvairios Lietuvos gelbėjimo organizacijos. 1940 m. rugpjūčio 10 d. JAV susikūrė Amerikos lietuvių taryba, suvienijusi daug išeivijos organizacijų. Romoje įvykusioje diplomatų konferencijoje buvo sudarytas Lietuvos tautinis komitetas. Lapkričio 17 dieną K.Škirpa Berlyne suorganizavo Lietuvos aktyvistų frontą (LAF). LAF’o steigiamojo susirinkimo protokolą pasirašė 28 įvairių politinių pažiūrų asmenys, kurie vieningai nutarė kovoti už Lietuvos išlaisvinimą. LAF’o pirmininku buvo išrinktas K.Škirpa. LAF’as tuoj pat užmezgė ryšius su pogrindžio organizacijomis Lietuvoje, kur pradėjo organizuotis LAF’o grupės. Prasidėjo intensyvus rengimasis sukilimui. 1940 metų gruodį Kaune susiorganizavo LAF’o padalinys, pasivadinęs organizaciniu štabu. Jo nariais buvo Pilypas Žukauskas, Juozas Milvydas, Bronius Stasiukaitis, Romas Šatas, Jurgis Valiulis, Jucevičius, Antanas Naudžiūnas, Vytautas Stonis, Jonas Pajaujis, Vilius Vileišis, Adolfas Damušis ir Leonas Prapuolenis. LAF’o štabo pogrindžio grupės steigėsi Kauno gamyklose ir įstaigose, štabo nariai palaikė ryšius su provincijoje įsikūrusiomis pogrindžio grupėmis.
LAF’o Vilniaus štabą, pasivadinusį kariniu politiniu štabu, organizavo buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, tarnavę raudonosios armijos 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse. 1941 metų vasarį advokato Alekso Kamantausko bute Vilniuje buvo įkurtas LAF’o štabas. Jo vadovu tapo mjr. Vytautas Bulvičius, pavaduotoju – kpt. Juozas Kilius. Buvo sutarta, kad sukilimui vadovaus Vilniaus štabas. Tačiau beveik visi Vilniaus štabo nariai balandį-birželį buvo suimti, o V.Bulvičius, J.Gobis, A.Kamantauskas, J.Kilius, S.Mockaitis, J.Sadzevičius, A.Skripkauskas ir L.Žemkalnis buvo nuteisti mirties bausme ir 1941 m. gruodžio 18 d. Gorkyje sušaudyti. Vadovavimą sukilimui perėmė Kauno štabas. Birželio viduryje iš Berlyno buvo gauta žinia, kad karas prasidės birželio 18-26 dienomis. Ši žinia tuoj pat buvo perduota visoms Lietuvoje veikusioms LAF’o grupėms. Kauno LAF’o štabas turėjo įgaliojimus pradėti sukilimą, skelbti Nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios vyriausybės sudėtį. Centro įgaliotiniu Kaune buvo L.Prapuolenis. Atkurti Nepriklausomybę buvo siekiama dar iki vokiečių kariuomenės pasirodymo Kaune. Tai turėjo reikšti, jog vokiečiai užėmė Nepriklausomą Lietuvą, o ne SSRS teritorijos dalį. Pagrindinis LAF’o štabas buvo įkurtas senelių prieglaudoje (Aukštaičių g.4). Kitas štabas buvo Chemijos institute. Tiksli sukilimo pradžia – 1941 m. birželio 22 d. 10 val. Pagal sukilimo planą, sukilėliai turėjo vengti susidūrimų su raudonąja armija ir stengtis užimti miestą iš vidaus – į savo kontrolę perimti ryšių centrus, radiofoną, svarbesnius miesto objektus. |
Kazys Škirpa
1895 - 1979 Lietuvos karinis, politinis bei visuomenės veikejas. Lietuvos kariuomenės kūrėjas ir pirmasis savanoris, Seimo narys, generalinio štabo pulkininkas, diplomatas, nepaprastasis ir igaliotasis ambasadorius. Sukilimo ideologas ir 1940m Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje. SSRS okupavus Lietuvą, Berlyne suorganizavo Lietuvių aktyvistų frontą. Vienas iš 1941 antisovietinio Birželio sukilimo rengėjų. Lietuvių aktyvistų fronto paskelbtas Lietuvos laikinosios vyriausybės ministru pirmininku, tačiau Vokietijos valdžia neleido išvykti iš Berlyno, taikė namų areštą. 1944 m memorandume Vokietijos vyriausybei, siūlė Lietuvos valdymą perleisti lietuvių vyriausybei, dėl to buvo suimtas ir internuotas. |
Vytautas Bulvičius
1908 - 1941 Lietuvos karo ir pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas. Karys savanoris. Generalinio štabo majoras (1938). 1927 baigė Karo mokyklą, 1937 – Aukštuosius karininkų kursus. Nuo 1937 tarnavo Kariuomenės štabe. Vytauto Didžiojo universitete dėstė karines disciplinas, parašė straipsnių karine ir patriotine tematika, knygą Karinis valstybės rengimas (1939 ) 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, perkeltas į SSRS kariuomenės Dvidešimt devintojo teritorinio šaulių korpuso 179 pulką. Su bendraminčiais sutelkė pogrindinę grupę, kuri 1941 pradžioje tapo Lietuvių aktyvistų fronto Vilniaus štabu, o pats V. Bulvičius – jo viršininku. Bulvičiaus grupė buvo NKVD susekta užpelengavus jų naudojamą radijo siųstuvą. 1941 m. birželio 8 d. suėmus beveik visą Vilniaus LAF vadovybę, išvežtas į Gorkio kalėjimą . Sušaudytas kalėjime. |
Adolfas Damušis
1908-2003 Lietuvos pasipriešinimo sovietų ir nacių Vokietijos okupaciniams režimams veikėjas. Chemikas. Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (1964). Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras (1997). 1920 su tėvais grįžo į Lietuvą. Inžinierių ateitininkų korporacijos Grandis įkūrėjas (1932). 1934 baigė Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultetą, jame dirbo, nuo 1940 Neorganinės chemijos katedros vedėjas, 1942–43 Technologijų fakulteto dekanas. 1941 Lietuvių aktyvistų fronto karinio štabo Kaune vadas, Birželio sukilimo vienas organizatorių ir vadovų, Lietuvos laikinosios vyriausybės pramonės ministras. Vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto organizatorių, 1943–44 vicepirmininkas. Už pasipriešinimo nacių okupacinei valdžiai organizavimą 1944–45 nacių kalintas Vokietijoje. 1947m apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1946–52 Ateitininkų federacijos vyriausiasis vadas, ir tarybos pirmininkas. Lietuvių fronto bičiulių pirmininkas. Aktyviai dalyvavo SSRS okupuotos Lietuvos laisvinimo byloje, įvairiomis temomis daug rašė į lietuvių spaudą. 1957 įsteigė Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių jaunimo stovyklą Dainava ir jai kelis dešimtmečius vadovavo. |
Leonas Prapuolenis
1913 - 1972 Lietuvos antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis, Ekonomistas. 1936 baigė Karo mokyklą, 1939 – Klaipėdos prekybos institutą. 1939–40 chemijos fabriko Gulbė Kaune vienas steigėjų, direktorius. 1940 06 Lietuvą okupavus SSRS slapstėsi. Vienas Lietuvių aktyvistų fronto iniciatorių ir steigėjų, jo įgaliotinis prie Lietuvos laikinosios vyriausybės. 1941 06 23 rytą per sukilėlių užimtą Kauno radiją perskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir Laikinosios vyriausybės narių sąrašą. 1941 09 26 Lietuvių aktyvistų fronto veiklą sustabdžius, gestapo suimtas, kalintas Dachau koncentracijos stovykloje. 1944m pabėgo į Lietuvą, buvo Rietavo miškuose veikiančių Lietuvos laisvės armijos karinių Vanagų dalinių vienas vadų. 1944 kaip ryšininkas išsiųstas į Vakarus. Gyveno Vienoje, vėliau Šveicarijoje, čia ėjo Bendrojo Amerikos lietuvių fondo (BALF) atstovybės sekretoriaus pareigas. 1948–55 nuolatinis Draugo korespondentas Vakarų Vokietijoje. 1955 išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, gyveno Čikagoje. |
Sukilimo eiga
|
Naktį iš birželio 22-osios į 23-iąją buvo susprogdinta kariškių telefono centrinė stotis Vilijampolėje, užimti Centrinio pašto rūmai ir telefono-telegrafo centrinė stotis. Išjungti ryšiai sukėlė paniką tarp sovietinės valdžios ir kariškių. Birželio 22 dienos vakare sukilėliai be aukų užėmė mažai apgadintą radiofoną, kuris birželio 23-iąją jau buvo parengtas transliuoti Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją. A.Damušis savo atsiminimuose prisimena įdomią detalę. Iš anksto buvo parengtas išsamus Nepriklausomybės deklaracijos tekstas, tačiau įvykių įkarštyje jis nerastas. Teko paskubomis redaguoti trumpesnį tekstą. Sukilėlių planas buvo įvykdytas. Pirmas vokiečių žvalgybos dalinys – penki kariai – Kaune pasirodė tik birželio 24-ąją, o pirmieji kariuomenės daliniai – birželio 26 dieną. Jie rado sukilėlių valdomą miestą. Sukilimo metu – birželio 22-25 dienomis – atkakliausios kautynės vyko Šančiuose ir prie Aleksoto tilto. Šančių sukilėliai ginklais apsirūpino birželio 23 dienos rytą, iš rusų padegtų ginklų sandėlių. Atkaklios kautynės su bėgančiais priešais užvirė A.Juozapavičiaus prospekte ir prie Nemuno.
Birželio 23 dienos rytą susprogdinti Panemunės ir geležinkelio tiltai, tad per Nemuną bandžiusius keltis raudonarmiečius sulaikė Šančių ir Aukštosios Panemunės sukilėliai, kartu bombarduojant vokiečių aviacijai. Šančių sukilėliai apsaugojo Kauną nuo didžiulės grėsmės – manoma, kad į miestą veržėsi trys priešo divizijos. Aleksoto sukilėliai ginklais apsirūpino iš Linksmakalnyje raudonarmiečių padegtų sandėlių. Vadovaujami ltn. Jono Dženkaičio, jie stengėsi sutrukdyti priešams trauktis Veiverių gatve ir Aleksoto tiltu. Sukilėliai buvo įsitvirtinę Nemuno šlaituose. Priešas, norėdamas juos sunaikinti, pasiuntė tanketes į jų užnugarį, o tai ir buvo lemtinga. Žuvo apie dešimt sukilėlių, vadas J. Dženkaitis nuo sužeidimų mirė ligoninėje birželio 25 dieną. Sukilėliams tilto išsaugoti nepavyko – tiltas su besitraukiančia per jį rusų kariuomene buvo pačių raudonarmiečių buvo susprogdintas. |
Birželio 23-iąją apie pietus Kaunas pasipuošė trispalvėmis, Karo muziejuje buvo iškelta tautinė vėliava, per radiją skambėjo Laisvės varpas, svarbiausius pastatus ir įmones kontroliavo sukilėliai – Kaunas šventė Antrosios Lietuvos Respublikos gimimą. Iš miesto masiškai bėgo demoralizuoti raudonarmiečiai, valdžios atstovai, partinis aktyvas ir kiti Kremliaus samdiniai. Birželio 23 dieną 9 val. 28 min. per Kauno radiofoną vienas iš sukilimo organizatorių L.Prapuolenis paskelbė tautai ir pasauliui: „Susidariusi laikinoji vėl atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais“. Nepriklausomybės deklaracija kelis kartus buvo pakartota lietuvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis, buvo paskelbta Laikinosios vyriausybės sudėtis ir sugrotas Lietuvos himnas.
|
Birželio 24 dieną išėjo pirmas laikraščio „Į laisvę“ numeris, į pirmąjį posėdį susirinko Laikinoji vyriausybė (ne visos sudėties). Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku buvo išrinktas K.Škirpa, tačiau vokiečiams neleidus jam išvykti iš Berlyno, laikinuoju Laikinosios vyriausybės premjeru buvo išrinktas prof. Juozas Ambrazevičius. Vokiečiai į miestą įžengė birželio 24 dienos rytą ir rado miestą sukilėlių rankose. Lietuvos laikinosios vyriausybės nutarimais buvo atnaujintas Lietuvos Respublikos įstatymų veikimas, atkurtos administracinės institucijos – ministerijos, apskričių, valsčių ir miestų savivaldybės, organizuojama policija. Parengta SSRS okupacijos (1940–41) padarinius naikinančių denacionalizacijos (žemės grąžinimo, akcinių bendrovių atkūrimo) ir kitų teisinių aktų (juose buvo ir žydus diskriminuojančių nuostatų) – iš viso apie 100 įstatymų, nutarimų, potvarkių. Vilniaus ir Vilniaus krašto vyriausybės jurisdikcija nesiekė, čia veikė ir vyriausybės funkcijas vykdė Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas. Iš pradžių nacių Vokietijos karinė valdžia ryžtingų priemonių prieš Laikinąją vyriausybę nesiėmė (Lietuvos administravimas jai buvo naudingas), bet kontroliavo ir deklaravo Vokietijos įstatymų viršenybę; karinių junginių ir dalinių vadai bendradarbiavo ne su vyriausybės nariais, bet su savivaldos institucijomis. Vyriausybės nutarimų buvo paisoma, jei jie neprieštaravo Vokietijos karinės (vėliau – civilinės) valdžios interesams.
|
Lietuvos laikinosios vyriausybės posėdis.
J. Ambrazevičius -ministras pirmininkas ir švietimo ministras, A. Damušis -pramonės ministras, V. Landsbergis‑Žemkalnis - komunalinio ūkio ministras, M. Mackevičius-teisingumo ministras, J. Matulionis-finansų ministras, V. Nasevičius-vidaus reikalų ministras, A. Novickis-susisiekimo ministras, J. Pajaujis - darbo ir socialinės apsaugos ministras, S. Raštikis - krašto apsaugos ministras, R. Skipitis -užsienio reikalų ministras, V. Statkus-prekybos ministras, J. Šlepetys -vidaus reikalų ministras, P. Vainauskas -prekybos ministras ir valstybės kontrolierius, K. Vencius - sveikatos apsaugos ministras, B. Vitkus- žemės ūkio ministras.
|
Lietuvos laikinoji vyriausybė
|
Birželio sukilimo metu, laikinoji vyriausybė sukilėlių paskelbta aukščiausia valdžios institucija Lietuvoje, ir veikė 1941 06. 23 – 08. 05 dienomis Kaune. Lietuvių aktyvistų fronto numatytam vyriausybės vadovui K. Škirpai nacių Vokietijos valdžia neleido atvykti į Lietuvą, skyrė namų areštą Berlyne). Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo deklaraciją perskaitė, apie vyriausybės sudarymą ir sudėtį (dėl vyriausybės narių iš anksto nebuvo tartasi) per Kauno radiją sukilimo pradžioje, 06 23 rytą, paskelbė Lietuvių aktyvistų fronto įgaliotinis L. Prapuolenis; tai padaryta iki Vokietijos kariuomenės atėjimo, Kaune dar buvo SSRS karinių dalinių. Buvo siekiama pasauliui ir Vokietijai pareikšti apie 1940 06 SSRS okupuotos ir 08 aneksuotos Lietuvos Respublikos suverenių galių atkūrimą. Perskaičius deklaraciją, nurodžius pradinius išsilaisvinimo veiksmus ir paskelbus apie vyriausybės sudarymą, sukilimas išplito visoje Lietuvoje, vietoj sovietinių pradėtos atkurti Lietuvos valstybės 1918–40 institucijos. Laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjo švietimo ministras J. Brazaitis (Ambrazevičius). Vyriausybės narių (lent.) dauguma – krikščionys demokratai, buvo ir kitų politinių pažiūrų veikėjų.
Lietuvos laikinosios vyriausybės nutarimais buvo atnaujintas Lietuvos Respublikos įstatymų veikimas, atkurtos administracinės institucijos – ministerijos, apskričių, valsčių ir miestų savivaldybės, organizuojama policija. Parengta SSRS okupacijos (1940–41) padarinius naikinančių denacionalizacijos (žemės grąžinimo, akcinių bendrovių atkūrimo) ir kitų teisinių aktų (juose buvo ir žydus diskriminuojančių nuostatų) – iš viso apie 100 įstatymų, nutarimų, potvarkių. Vilniaus ir Vilniaus krašto vyriausybės jurisdikcija nesiekė, čia veikė ir vyriausybės funkcijas vykdė Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas. Iš pradžių nacių Vokietijos karinė valdžia ryžtingų priemonių prieš Laikinąją vyriausybę nesiėmė (Lietuvos administravimas jai buvo naudingas), bet kontroliavo ir deklaravo Vokietijos įstatymų viršenybę; karinių junginių ir dalinių vadai bendradarbiavo ne su vyriausybės nariais, bet su savivaldos institucijomis. Vyriausybės nutarimų buvo paisoma, jei jie neprieštaravo Vokietijos karinės (vėliau – civilinės) valdžios interesams. Dauguma Lietuvos laikinosios vyriausybės priimtų aktų praktiškai negaliojo, buvo deklaratyvūs. Dėl Vokietijos karinės, vėliau – civilinės okupacinės administracijos veiksmų vyriausybė greitai prarado galimybę kontroliuoti atkurtą lietuvių administraciją. Vokietijos okupacinės administracijos vadovo generalinio komisaro T. A. von Rentelno reikalavimu 1941 08 05 vyriausybė veiklą nutraukė; 08 13 jo įsakymu buvo oficialiai paleista. 1941 09 15 Vokietijos administracija sustabdė ir Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto veiklą. Birželio sukilimu ir Laikinosios vyriausybės sudarymu lietuvių tauta įrodė, kad siekia ir gali kovoti dėl nepriklausomybės. |
Juozas Ambrazevičius 1903 - 1974 Lietuvos literatūrologas, pedagogas, antinacistinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis, visuomenės veikėjas. 1941 m. birželio sukilime ėjo Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas. Sustabdžius Laikinosios vyriausybės veiklą, 1941 m. spalio mėn. įkūrė pogrindinę antinacistinio pasipriešinimo organizaciją Lietuvių frontas (LF) su kariniu padaliniu „Kęstutis“ ir jai vadovaudamas vykdė gerai subalansuotą tautos išteklių išsaugojimo politiką, tobulesnės demokratijos koncepcijos kūrimą ateities Lietuvai ir koordinavo valstybės atkūrimo pastangas. Šiam tikslui J. Ambrazevičiaus iniciatyva buvo įsteigta Tautos Taryba. 1943 m. įsikūrus VLIK'ui, vadovavo politiniam VLIK’o komitetui. |
|
Vilniuje birželio 23 d. sukilėliai jau periminėjo į savo rankas įstaigas. Kadangi raudonosios armijos dalinių pačiame mieste buvo nedaug, o ir šie greitai pasitraukė, didelių mūšių mieste nevyko. Vienas iš sukilimo vadų Vilniuje buvo universiteto Teisės fakulteto prodekanas Stasys Žakevičius. Jis surinko grupę Vilniaus LAF’o narių ir nusprendė sukilimą pradėti birželio 23-iąją, antroje dienos pusėje. Kaip rašo pats S. Žakevičius, „Vilniuje svarbiausias dalykas buvo sukilimo staigumas. Bolševikai nežinojo ir negalėjo susigaudyti, nei kas, nei iš kur šaudė. Ir kaip tik tai sukėlė paniką ir vertė juos trauktis“. Trylikos sukilėlių grupei lengvai pavyko užimti Vilniaus radijo stotį. Per radiją pasigirdus Lietuvos himnui, sukilimas įsiliepsnojo, vakarop mieste visur poškėjo šūviai. Vilnių išvaduoti ir įvesti jame tvarką padėjo iš raudonosios armijos pabėgę mūsų kariai. Birželio 23 dieną 16 val. Gedimino pilies bokšte buvo iškelta Trispalvė. Nors ją bolševikai nuplėšė, tuoj pat ji suplevėsavo vėl. Tvarkai Vilniuje palaikyti birželio 24-osios rytą buvo sudarytas Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas. Jo pirmininku tapo S. Žakevičius, vicepirmininku – prof. V. Jurgutis. Vilniaus laikinuoju burmistru buvo paskirtas A. Krutulis, laikraščio „Naujoji Lietuva“ redaktoriumi – R. Mackonis. S. Žakevičius savo prisiminimuose rašo, kad Vilniuje sukilėlių buvo apie du tūkstančiai. Įvairiose miesto vietose jie veikė spontaniškai.
Sukilimas pasibaigė 1941 m. birželio 28 d., kai vokiečių kariuomenė išstūmė iš Lietuvos sovietų kariuomenės ginkluotąsias pajėgas.
Vokiečių okupacinė valdžia nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, sukilėlių iškovojimų. Jie 1941 m. rugpjūčio 5 d. paleido Lietuvos laikinąją vyriausybę, rugsėjo 15 d. sustabdė Vilniaus miesto ir srities komiteto veiklą, rugsėjo 26 d. uždraudė LAF organizacijos veiklą. Lietuvai vokiečių okupacijos ir antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiais. Nacių Vokietija Lietuvai įvedė iš pradžių karinį, vėliau – civilinį administracinį okupacinį valdymą. Sukilimo Lietuvoje reikšmė yra ta, kad buvo paneigtas melas apie savanorišką Lietuvos įstojimą į Sovietų Sąjungos sudėtį, buvo atgautas pasitikėjimas savo jėgomis, o tai buvo paskata tolesniems patriotiškai nusiteikusių žmonių veiksmams, siekiant laisvės Istorikų nuomone, per sukilimą žuvo apie 600 ginkluotų lietuvių partizanų. Kaune žuvo - 161, Vilniuje – 24, iš viso – apie 650 sukilėlių. Lietuvoje veikė apie 400 partizanų būrių (kiekviename jų vidutiniškai buvo po 40–50 vyrų), tad sukilėlių partizanų iš viso galėjo būti 16000–20000. |
Birželio 26 dieną Karmelitų kapinėse Kaune laidojant žuvusius sukilėlius prof. J.Ambrazevičius prie kapo duobės kalbėjo: „Nebe pirmą kartą šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaikyti tautos laisvei. Tačiau niekad toji duobė nebuvo tokia didelė kaip šiandien. Tai rodo, kiek Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės. Tai rodo, kokia stipri Tėvynės meilė yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai – šimtai ir tūkstančiai – savo noru ryžtasi mirti, kad svetimiems nevergautų...“
Buvusiose Karmelitų kapinėse ant kenotafo, šalia šakoto kryžiaus, iškirstos 158 pavardės. Broliškame kape palaidoti dar penki neįvardyti sukilėliai. Kiti Kaune žuvusieji palaidoti Panemunės, Aleksoto ir Šančių kapinėse. Vilniuje, Rasų kapinėse, palaidoti 24 sukilėliai. Manoma, kad Vilniuje žuvo ir buvo sužeista apie 50 sukilėlių. |
|
Sukilimo ideologas Kazys Škirpa, savo kapitaliniame veikale „Sukilimas“ svarbiausiais sukilimo uždaviniais laikė:
Nuplauti gėdą už 1940 m. birželio 15 d. sugniuždymą be pasipriešinimo šūvio.
|